Naujienos

Kūcios

Kūčios - Jėzaus Kristaus gimimo išvakarės – gruodžio 24 – oji, Šventvakarių eigoje būna dar dvejos Kūčios. Naujųjų Metų išvakarėse – Mažosios Kūčios, o per Tris Karalius, sausio 6 – ąją, - Kūčelės.

Straipsnį pavadinau nuo vaikystės Dzūkijoje girdėtu ypatingos metų ir visus metus laibai lauktos dienos pavadinimu - Kūcios. Dar mūsuose ši diena vadinama Kūca arba Kūčia. Kokia tai diena ir kokius laikus mena Kūcios?  Sutikite, kad ši diena nuo pat vaikystės dvelkė paslaptimi, trapumu, šventumu, laukimu... Tai viena seniausių lietuvių švenčių, viena iš Saulės sugrįžimo laikotarpio švenčių, šeimos apeiginė vakarienė prieš Šv. Kalėdas. Beje, Jėzaus Kristaus gimimo šventę – Kalėdas – krikščionys pradėjo švęsti IV amžiuje. Vienas pirmųjų lietuviškų šaltinių, kuriame minimas žodis kūčia, yra pamokslų rinkinys ,,Volfenbiutelio Postile“, kuriame pabrėžiama, jog lietuviai buria, kad apsisaugotų nuo piktų dvasių ir perkūno, buria su kūčia – su medumi sumaišytais žirniais ir kviečiais. Na nesunku nuspėti, kad tai pagoniškosios kultūros reliktas perduotas Krikščionybei. Kūčia – archaiškas, magišką galią turys, patiekalas – įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi. Pasirodo, šis patiekalas ypač slavų kraštuose buvo valgomas įvairiomis progomis: per laidotuves, minint mirusiųjų metines, prieš Naujuosius metus, Tris karalius XII amžiuje. Kad ši vakarienė susijusi ir su mirusiųjų pagerbimu irgi neneigsime. Juk prieš vakarienę meldžiamės. Dabar neretai prie plotkelių, kurias parsinešam prieš Kūčias iš Bažnyčios, būna įdėta Kūčių vakarienės malda. Na o iš vaikystės prisiminkime, kad Kūčių vakarienės malda ,,Viešpaties angelas...“, skirta mirusiųjų pagerbimui. Atvirai, aš niekaip nesuprasdavau, kodėl per Kūčias, kada čia pat Advento pabaiga ir Kalėdos, reikia taip ,,liūdnai“ melstis. O tai labai paprastas reiškinys, mirusiųjų pagerbimo tradicija Kūčių vakarienės metu, pagoniškosios kultūros perduota krikščioniškajai. O ir stalą serviruojant padedame lėkštelę... sugrįžtančioms vėlėms, po vakarienės nenuimam indų nuo stalo, kad jos, vėlelės, pasivaišintų. Kalbininkai, tyrinėję Kūčių pavadinimo kilmę, teigia (K. Būga ), kad lietuvių protėviai žodį kūčia dar XII a. per slavus pasiskolino iš graikų. Rusų kutja, baltarusių kucia,  graikų kukia. Dar kučia kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. E.Frenkelis kūtę kildina iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių kote ar kotte - ,,pašiūrė, tvartas“. Dar yra manoma, kad žodis kūčia galėtų  būti kilęs ir iš lenkų kalbos žodžio kuc – kuolas. Pasirodo tą dieną samdiniai užbaigdavo tarnystės pas ūkininkus metus, o šeimininkai atminimui į lubų balkį įkaldavo medinį kuolą.

Laukiant Kūčių vakarienės dažnas pasninkaujame ir šiais laikais. Labai svarbu ir buvo, ir mūsų dienomis, susitaikyti prieš sėdant  kūciavoc. Mūsų mamos palaikydavo gana seną tradiciją – prieš laužiant plotkelę vieniem kitų atsiprašyti. Dar iki vakarienės buvo paprotys atiduoti skolas, Kūčių dieną nieko nesiskolinti. Na ir šiandien tai vis dar svarbu.

Kūčių vakarienės patiekalai kinta įtakojant madų iš užsienio, gausios produktų pasiūlos parduotuvėse. Ant stalo ,,atsiranda“ alkoholio. Kas anais laikais būtų priimta, kaip šventvagystė. Na o tradicinė Kūčių vakarienė labai paprasta, bet ne prasta: ant stalo paskleidžiama saujelė šieno, stalas uždengiamas balta staltiese, dedamos plotkelės (krikščioniškaisiais laikais) – kaip šeimos santarvės ir duonos simbolis, kleckučiai arba kūčiukai su aguonpieniu (dar vadintu miešymu) saldintu medumi arba cukrumi, kisielius, šiais laikais dažniausiai - spanguolių, senoviškasis - avižinis, duona kasdieninė, mielinis pyragas (pasninkiškas - užmynkytas be pieno ir be sviesto), gali būti su aguonų įdaru, kepta žuvis (šalta ir karšta), silkė su svogūnais, riešutai, medus, obuoliai, grybų rasalas ir pirožkai, lazankos su trintom aguonom ir cukrum, karštos bulvės su lupenom, rauginti kopūstai pagardinti svogūnu ir aliejumi (gali būti ir troškinti su grybais), sūdyti, rauginti ar marinuoti grybai su svogūnu ir aliejum. Gali būti virtų pupų, žirnių, o ir dar kokių tradicinių valgių, kuriuos gamindavo mamos ir močiutės. Kūčių vakarienės tradicijos išlikimas priklauso nuo mūsų pačių. Vaikai augdami mokosi iš mūsų pavyzdžio, jie savo vaikams perduos tai, ką matė gimtuose namuose. Tad puoselėkime tradicijas, tik taip mūsų etnografinis savitumas gyvuos.

Keletas tradicinių  Veisiejų krašto Kūčių stalo (ir pasninko laikotarpio) receptų dzūkiškai:

Grybų rasalas. Gerausiai dziovytus baravykus raikia dėc in pasūdzytų, verdancį vandenį. Kap jiej pavirs, inmesc kruopukių. Pavirs dar, tadu užspyrgyc aliejum svogūnus ir sudėc in tų rasalų. Dar biskį pavyrc. Valgyc možna su duonu, su būlbom virtom, labai gardu su dukopkėn keptom būlbom su lupynų ir su pirožkais.

Pirožkai. Paimi mielių ir jas užlaidzi su pasaldzytu vandeniu ir biskį miltukų. Kap mielės paspužoja, tadu užmynkai tešlų, dapilanc vandenio, dadedanc myltų ir biskį druskutės. Kap tešla išauga, darai pirožkus. In vidurį dedzi apvirtų grybų ir paspyrgytų su svogūnuku an aliejuko. Pirožkus verdzi aliejun.

Lazankos su aguonapieniu. Lazankų tešla – iš vandenio, myltų ir druskos. Padarai lazankas, dedzi in verdancį vandenį. Aguonas raikia užpylc karštu, bet ne verdancu vandeniu (kad būt baltas aguonapienis), išbrinkyc ir sutrync terlyčion su cukrum. Tas išvyrtas lazankas, palikc skysciman ir atvėsyc su puodu kur šaltai, ar dėc kitan puodan ar bliūdan su šaltu vandeniu. Kap atvėsta, dėc tas aguonas, dar cukraus, kad būt saldu, pylc bliūdeliuosa ir valgyc.

Sočių meile, tikėjimu, viltimi, gerumu ir santarve Švenčių!

Naudota literatūra:

1.      Atvažiuoja Kalėdos. Lietuvos liaudies kultūros centras. 2000.

2.      Veisiejų regioninio parko direkcijos archyvas.